2016 m. gegužės 18 d. žurnalo „Investuok“ skaitytojams vedžiau seminarą „Asmeninių finansų valdymas investuojant“. Seminaro pabaigoje sulaukiau klausimo iš solidžiai atrodančio Ponaičio, kuris mane šiek tiek suglumino:

„Tai kiek pinigų esi investavęs?“, pasiteiravo manęs seminaro dalyvis.

Klausimas suglumino todėl, kad aš, matomai turėdamas dešimteriopai mažiau nei tasai turtingas Ponas, „užlipęs ant scenos“ dėstau kaip tatai finansinės laisvės siekti reikia. Atsimenu, tada iš klausimo išsisukau atsakydamas:

„Visai nesvarbu kiek turto esi sukaupęs, svarbiausia kokią kasdienių išlaidų dalį gali padengti iš investicinio pelno“

Praėjus 8 metams, galiu tam Ponui be jokios gėdos atsakyti. 2016 m. pradžioje mano turtas vertė siekė ~120 000 €. Ponas gali juoktis, nes gi turįs keliskart “didesnį“ turtą. Ir tai ne aš Poną, bet Ponas mane turėtų mokinti, kaip gyvenime pinigą reikia daryti. Ponas visas laimingas, ego trykšta per kraštus… nevertingos gi jam „pasakėlės apie finansinę laisvę“…

Praeina 4 metai, mano gi turtas jau padvigubėjęs..

Praeina dar dveji, ir..

Nepatikėsi, bičiuli mielas, atsitinka tai ko net geriausiame sapne nebuvau regėjęs. Pajamos ir turtas išauga kaip ant mielių… ,o manasis ego dar labiau. Pono klausimas apie pinigus, manęs nebesuglumintų. Priešingai – nudžiugintų, nes Ponui galėčiau pasigirti, kad ir mano „didelis“ turtas. Iki palaimos trūktų tik Ponui įrodyti, kad mano turtas didesnis…

Tiek mažai reikia, kad turtas apsuktų protą ir išpūstų ego. Aštuoni metai ir jau pats elgiuosi kaip Ponas. Prašytas ir neprašytas giriuosi apie įsigytus butus ir dosnius nuomininkus, apie investicinį portfelio dydį ir gausius dividendus. Šiek tiek sėkmės ir pamiršau kaip, prieš keliolika metų kiekvieną sutaupytą litą vertinau, kiekvieną šimtinę investavęs džiūgavau, svajodamas apie finansinius stebuklus, kuriuos tik sudėtinės palūkanos sukurti galėjusios…

Taip ne vienerius metus sukausi toje tuštybių mugėje. Kol supratau, kad kažkas ne taip. Kažkodėl nebedžiugina..

„Aukso“ daug – laimės mažai

Atrodo svajonė išsipildė, gaunu daugiau nei išleidžiu, turiu daugiau nei svajojau, ir še gi tau – visiška tuštuma..

Va taip ir prasidėjo tatai mano naujos paieškos. Ne tos kaip pinigo daugiau uždirbti, ne tos kaip su Ponu turtais pasimatuoti, bet kaip džiaugsmą patirti..

Turėjau aš ir daug, turėjau ir mažai, bet kažkaip džiugino labiau kai buvo mažai, nei kai buvo daug..

Va taip, bičiuli mielas, beveik 20 metų ėjau vedamas norų laimės neatnešusių.

Nesuprask klaidingai. Pinigai yra svarbu, bet turto nereikia statyti aukščiau visko..

Svarbiausia juk džiugesį dienoj kasdieninėj patirti…

O tam milijonų nereikia…

 

Kad netektų ir tau, bičiuli mielas, tos tuštumos patirti, laimės banko sąskaitoje beieškant, atsakyk kam tau tie pinigai reikalingi? Atsakyk ne man. Atsakyk sau..

Visi mes laimės ieškome skirtingose vietose. Vienam tai vadovo kėdė, kitam prabangus gyvenimas, trečiam – laisvė daryti ką nori. Vieni aukoja laiką, kad įgytų statusą. Kiti atsisako statuso, kad turėtų laiko. Taip vieni kitų ir nesupranta: vertina, kritikuoja ir etiketes klijuoja.

Bičiuli mielas, jeigu ir tu tose varžybose dalyvauji, stabtelk susimąstyti: galbūt tu vienas dalyvauji varžybose. Galbūt kitiems tavo turtai visai nerūpi..

4.9/5 - (24 votes)