Žmones mes linkę vertinti pagal pirmą įspūdį: išvaizdą, aprangą, automobilį ir būsto kvadratūrą. Dedame didžiules pastangas trokšdami pasirodyti sėkmingi ir atrodyti nepriekaištingai. Turi pinigų – esi sėkmingas, neturi – esi nevykėlis. Tai jau tapo socialine norma – sėkmės ir pinigų kultas vis stipriau įsitvirtina mūsų pasąmonėje.
Problema ta, kad sėkmingo žmogaus įvaizdis brangiai kainuoja. Ne vienas siekiantis atrodyti turtingu iš tiesų turi finansinių problemų: prabangaus automobilio savininkas neturi pinigų remontui; didelio būsto šeimininkui stinga pinigų šildymo sąskaitoms apmokėti, o audinės kailiniai perkami už solidžias kreditinės kortelės palūkanas.
Scenos efektas
Daugeliui žmonių, siekiančių pritapti socialiniame rate ir pelnyti kitų palankumą savo nepriekaištingu įvaizdžiu, būdingas „scenos efektas“.
Scenos efektas yra viena iš socialinio nerimo formų, kai žmogus pervertina kiek jis, jo išvaizda ar elgesys yra svarbus aplinkiniams (draugams, kolegoms ir pažįstamiems). Scenos efektas yra sąlygotas žemos savivertės ir gali išsivystyti netgi į paranoją.
Scenos efektas turi ir kitą pusę. Žmonės, kuriems būdingas toks ydingas požiūris, ne tik tikisi sulaukti teigiamo aplinkinių dėmesio, bet ir paranojiškai bijo būti pasmerkti dėl savo klaidų.
Kitaip tariant, tokie žmonės nuolat pervertina, kiek jų išvaizda ir elgesys yra svarbus kitiems. Tiesa ta, kad kitiems žmonėms mažai rūpi, kaip jūs atrodote ir kokį automobilį vairuojate, kur gyvenate, ir kokiuose restoranuose lankotės. Daugeliui žmonių jie patys yra daug svarbesni nei visi kiti aplinkiniai. Į kitus žmones jie atkreipia dėmesį lygiai taip pat retai, kaip ir jūs. Juk net kai susilaukiate neigiamo kito žmogaus vertinimo, paprastai taip atsitinka ne dėl to, kad kitas nori jus pažeminti, bet todėl, kad jis nori išaukštinti save (atkreipti į save dėmesį ir didinti pasitikėjimą savimi).
Sprendimas
Vienintelis scenos efekto privalumas yra didesnis pasitikėjimas savimi. Jeigu pasitikėjimas savo jėgomis kyla vien iš jūsų kuriamo įvaizdžio, kuris aplinkiniams mažai rūpi, vadinasi pasitikėjimo pagrindas yra tiesiog jūsų vidiniai įsitikinimai arba dar kitaip sakant – vidinės vizualizacijos. Jūs pasitikite savimi, nes galvojate, kaip šauniai atrodote kitų akyse.
Jeigu problema yra pasitikėjimas savimi, kurį galim sukurti tiesiog vidinės vizualizacijos dėka, tai kam leisti pinigus? Juk pozityviai galvodami apie tai, kaip aplinkiniai vertina jūsų tikrąją asmenybę, humoro jausmą, pagalbą ir darbštumą, turėsite tą patį rezultatą. Skirtumas tik tas, kad nešvaistysite pinigų įvaizdžiui kurti ir apsimetinėti tuo, kuo nesate.
Iki 23 m man pačiam buvo svarbu tai kaip aš atrodau, kaip rengiuosi ir kokį automobilį vairuoju. Lūžis įvyko tuomet, kai sugebėjau atsispirti pagundai įsigyti prabangų telefoną ir susidomėjau investavimu. Tuomet savo finansinius prioritetus įvertinau iš naujo. Įvaizdžio išlaidos sumažėjo kelis kartus (tiesą sakant, kartais net pagalvoju, kad šitiems dalykams turėčiau skirti daugiau lėšų… 🙂 )
Nuo to momento nebesiekiu atrodyti nei turtingas, nei sėkmingas. Reikia pripažinti, kad gyvenu paprastą, niekuo per daug neišsiskiriantį gyvenimą. Galbūt manasis kelias nuo kitų šiek tiek skiriasi tuo, kad rašau blog‘ą ir investuoju. Bet juk mes visi turime savų „lyrinių nukrypimų“ už ką mus mėgsta ir vertina aplinkiniai. Turbūt kiekvienas iš mūsų nori, kad draugai mus vertintų už paprastumą, nuoširdumą, pagalbą, savitą požiūrį, žinias ir gebėjimus, o ne už banko sąskaitos dydį. Tad ir elkimės atitinkamai…
Justinai,ką parašėte 100 procentu sutampa su mano nuomone ir elgesiu.Per savo gyvenima tokiu pažystamu turiu daug,bet kas tiesiog siūtina,kai į mane kreipesi,gal gali paskolint
O as noriu nesutikti su Jusu nuomone. Jei yra galimybes gyventi kokybiska gyvenima, keliauti ne tik i Egipta ar Turkija, leisti sau tai, ka norisi, vairuoti nauja automobili, laika suzinoti paziurejus i sveicariska laikrodi, apranga pirkti kokybiska ir tokia, kokia nori, o ne pamacius kostiumo kaina 1000$-sakyti man tai per brangu… Tai kodel taip negyventi? Be abejones, as nekalbu apie zmones, kurie visa tai daro paskolu pagalba. Bet… Gerbiamieji, gyvename viena karta 😉
P.s. Jokiu budu nemanau, jog reikia gyventi sia diena, negalvojant apie ateiti. Taciau.. Jei galima ir investuoti, ir leisti sau gyventi laisvai-butent taip daryti ir reikia! 😉
Andriau, aš pilnai sutinku su paties nuomone, kad nereikia taupyti laimės sąskaita. Nieko blogo nėra ir naujame automobilyje at šveicariškame laikrodyje. Problema yra kai pradedame puikuotis savo finansiniai ištekliais prieš kitus. Arba kai bandome apsimetinėti turtingesni, nors iš tiesų taip nėra..
Galbūt netiksliai išreiškiau pagrindinę straipsnio mintį 🙂 Dar tobulėti tikrai yra kur 🙂
Sveiki,
o koks tikslas taupyti ir investuoti jei vistiek tų pinigų neketinate išleisti?
Jei atsakytite jog tikslas yra finansinė nepriklausomybė tai kokia čia nepriklausomybė kiekvieną kartą galvoti kur daugia sutaupyti ir ko nenusipirkti.
Augi, finansinė laisvė suteikia tik finansinio saugumo jausmą, o kartais netgi sakyčiau finansinio saugumo iliuziją (investicijos visada gali nuvertėti). Tarp taupymo ir išlaidų visada tenka balansuoti, kad netaupytum gyvenimo kokybės sąskaita. Daugiau apie tai galite paskaityti: Gyvenimo tikslai ir pinigai: kaip jei susiję?
Ačiū, tekstas labai patiko!
Mano manymu, prabanga galima pirkti tada, kai ji perkama is pasyviu pinigu!
Perskaicius daugeli straipnsiu susidaro, ispudis, kad autoriui progresuoja kazkoks ten psichologinis sutrikimas ( perdetas taupumas) nebeatsimenu kaip tiksliai jis vadinas, bet buvo istorijoj veikeju, kurie budami milijonieriais, suplysusius batus persirisdavo virve, kad nauju pirkt nereiktu 🙂 arba kaip ikea vadovas apsipirkimai pigiu rubu parduotuve, nors kapitalas jo apie 20mlrd.
Taip, suprantu, kad pinigus reikia leist protingai, bet pvz vazinet su 3 men algos masinom… Na ok, kol jaunas taip, bet ar savo vaikus veziotumet krepše uz 3 vidutinius atlyginimus? Tas pats cia pavadint as scenos efektas. Taip tai neaktualu kai esi jaunas studentelis, gal net ir juokinga atrodys… Bet veliau pradėjęs karjera ir ypatingas kokioj didelej kompanijoj kur kur dideli kolektyvai ir pan, kai ne visi vieni kitus artimai pazista tai net labai svarbu.. Va is kur yra atsirade visi : ” fake it till you make it”
Kas supranta ka reiskia finansine laisve,tas to siekia.Cia jokiu sutrikimu nematau.Psichologiniai sutrikimai yra tiems kurie
planuoja iki 65m (ar 70 kaip paaiskes ateity) dirbti.O ta planuoja didzioji dalis LT gyventoju.
pats investuoju ir tikriausiai nekaip atrodau, nesilanaku kavinėse, nedalyvauju vakarėliuose, neinu ir nelaukiu svečių, gal automobilis ir naujas, bet škoda juk ne lygis… O mano labai geras draugas atrodo dar blogiau, pigūs drabužiai nudrengti batai, senas aplamdytas automobilis, labai pigus telefonas, bet jei su juo praleidi bent valandą, supranti kiek jis svarbus kitiems savo žiniomis. Ir jis realiai yra milijonierius ir dirba apie 14 valandų per parą. O dirba ne dėl pinigų, o tik todėl kad jam tai labai patinka. Manu labai teisingos A.Šopenhauerio intys apie tai, kad kreipti dėmesį į kitų nuomonę yra per daug garbės jiems
Manau daugelis žmoniu tiesiog turi iškreipta vertybių suvokimą. Aš irgi ankščiau eidavau i klubus kokteiliuku atsigerti po 10e, 3val rinkdavaus naują rūba. Moterys be saiko perka visokius batus, vyrai techniką. Todėl kai nustojau tusavoti ir su R19 ratais važineti draugai sako kad perdaug taupau ir negyvenu. Sako reikia šiandien gyventi o ne taupyti ir investuoti. Sako kad taip ir nugyvensi jaunyste nepasidžiauges. Taigi tiek daug uždirbi, leisk sau daugiau. Džiaukis gyvenimu. Gaila kai daugeliui viršų ima tokios vertybės. Nors dabar esu daug laimingesnis bei visapusiškai turtingenis neturėdamas nei brangiu firminiu rūbu nei 3,5l auto. Nes jeigu nėra 3l taigi tai ne mašina. Dabar einu į įvairius žygius, važinėju po kalnus su dviračiu, plaukiam valtimus upe, tiesiog džiaugiesi žiema sniegu, vasara jūra. O tai praktiškai nekainuoja. Dabar žiūriu i kitus kurie nusirke sau nauja telefona už 1000e ir dar išsimokėtinai ir nepakelia galvos nuo jo. Nemato kiek aplink yra visko nuostabaus.
Yra tiesos. Turtingi nedemonstruoja turtų, net gėda žiūrėti į tuos, kur neriasi per galvą, norėdami nusipirkti kažkokį brandinį rūbą, dažnai atrodo visiškai kaip iš gariūnų, bet stato iš savęs kažką wow. O viduje liūdi.. Man su žmona pasisekė, turi nedaug, bet viskas kokybiška, ilgaamžiška ir ne retai kainuoja nedidelius pinigus. Man tai čia yra turtingumas. Juk ne rūbai rodo mūsų turtus…
Oi kaip pritariu autoriui. Turtingą žmogų pamatęs nesuprasi, kad jis turtingas. Ir gyvena jie taupiai, apskaičiuodami, tai suprasi tik nuvykęs į namus, kurie dažniausiai nebūna perkrauti nereikalingais dalykais, bet viskas kokybiška ir apgalvota, įdiegti naujausi sprendimai, temperatūros davikliai, elektros spintos naujausių technologijų, kad niekas nestrigtų.